Požiūris į maitinimąsi

Istorinis

 

Literatūros šaltinių, kuriuose būtų aprašytas požiūris į maitinimąsi įvairiais istoriniais laikotarpiais, nėra daug. Apie tai yra įdomiai aprašyta Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prof. R. Stuko knygoje "Sveika mityba". Cituojame:

"Milijonus metų žmonės negalvojo, ką, kiek ir kada valgyti. Žmonių mitybą lėmė religinės, klimatinės ir gamtinės sąlygos. Tik maždaug prieš 1,5 – 2 tūkstančius metų senovės gydytojai ir filosofai pradėjo nagrinėti mitybos ir sveikatos sąryšį. Dietos elementai, turėję įtakos mitybos mokslo formavimuisi, siekia gilią senovę. Hipokratas (460 - 377 m. pr. m. e.), Galenas (apie 130 - 200 m.), Ibn Sina (Avicena, 980 – 1037 m.) ir kt. mokslininkai savo darbuose apibendrino per tūkstantmečius sukauptas empirines medicinos žinias, tarp jų ir apie mitybą. Aptardamas pagrindinius teisingos mitybos teiginius Hipokratas veikale „ Apie dietą“ rašo, kad būtina žinoti:
  • visas maisto medžiagas ir gėrimus, kuriuos vartoja žmogus, jų kiekius ir savybes;

  • kaip susilpninti arba sustiprinti tam tikras natūralias kiekvienos maisto medžiagos savybes.

  • būtiną suvartoti maisto kiekį priklausomai nuo fizinio aktyvumo.

Jis akcentavo, kad suvalgomo maisto kiekis priklauso nuo žmogaus konstitucijos, amžiaus, metų laiko, oro, vietovės. Traktate „Apie dietą sergant ūmiomis ligomis“ Hipokratas pabrėžė, kad įvairių ligų gydymas siejasi su mitybos sureguliavimu. Hipokratas akcentavo, kad mityba turi būti nuosaiki. Senovės graikų filosofas Sokratas (469 – 399 m. pr. m. e.) savo mintimis apie mitybos nuosaikumą išreiškė posakiu:

Valgome tam, kad gyventume, bet negyvename tam, kad valgytume." (citatos pabaiga)

Taigi, apie tinkamą maitinimąsi, jo įtaką sveikatai buvo kalbama nuo senų laikų. Dieta, maistas, jame esančių maistinių medžiagų bei žmogaus sudėjimo, fizinio aktyvumo tarpusavio ryšys rūpėjo net prieš mūsų erą.

Cituojame:

"Ibn Sina aprašė virškinimą burnoje, apetitą, mitybos režimą, vandens reikšmę mitybai, vaikų mitybos organizavimą. Jis išnagrinėjo darbo specifikos, sveikatos būklės, klimato, įpročių įtaką mitybai, akcentavo, kad vyresnio amžiaus žmonių mityba turi būti ribota. Aprašydamas mėsą, pieną, kiaušinius, vaisius, gėrimus ir kitus produktus, Ibn Sina pateikė pakankamai tikslų šiuolaikinės mitybos mokslo požiūriu šių produktų maistinės ir biologinės vertės įvertinimą, tyrimo metodus. Mityba, dietologija jau nuo neatmetamos senovės turėjo gilias tradicijas Irane, Arabijoje, Gruzijoje, Armėnijoje.

Tikrosios žinios apie mitybą ir maisto medžiagų įtaką sveikatai pradėjo kauptis praeito šimtmečio pradžioje, kai A. L. Lavuazje ir P.S. Laplasas įrodė, kad gyvūnų kvėpavimas yra cheminis procesas, kurio metu vartojamas deguonis, o nevartojamas ir iškvėpiamas anglies dioksidas. J. Libichas bei jo mokiniai – K. Foitas, U. O. Etvateris ir F. G. Benediktas – atrado ir pritaikė kalorimetrijos principus, tai leido nustatyti maisto produktų energinę vertę." (citatos pabaiga)

Taigi, žinios apie maisto įtaką sveikatai rūpėjo garsiems gydytojams, filosofams ir buvo itin svarbi bendrojo išsilavinimo dalis.

Kulinarijos priešistorė – senovėje taip pat egzistavo kulinarija. Ji, žinoma, buvo daug primityvesnė nei dabartinė. Ji priklausė nuo aplinkos sąlygų, kurias to meto žmonės rinkdavosi: pagal maistui suvartojamų išteklių gausą, galimybę saugiau praleisti naktį, kad išliktų laukinėje, dar mažai žmogaus rankos paliestoje gamtoje. Apsistojimo vieta buvo vadinama „stovyklaviete“. Rūpesčiu tapdavo ne tik maisto suradimas, bet ir jo išlaikymas, apdorojimas tinkamam vartojimui, tam, kad išgyventų. Šiam tikslui reikėjo pasigaminti specialių įrankių bei įvairių valgymui skirtų priemonių. Baltų priešistorė prasidėjo XI tūkstantmetyje prieš Kristų. Besitraukiant ledynams, į naujas žemes atkeliaudavo nauji medžiotojų būreliai, kurie medžiodavo ten beklaidžiojančius šiaurinius elnius ir kitus gyvūnus. Žmonės stovyklavietėse apsistodavo tol, kol aplinkui galėjo rasti pakankamai reikiamo maisto. Besikeičiant klimatui, keitėsi ir maisto įvairovė. Seniausi maisto gavimo būdai buvo šie: medžioklė, žvejyba, augalinio ir kitokio maisto rankiojimas. Žmonės išmoko ne tik susirasti maisto, bet ir jį apdoroti: kepti, virti, džiovinti, sūdyti. Net alus jau buvo geriamas prieš 5000 metų, kartu su midumi, sula, gira ir kitais gėrimais. Alaus atsiradimas siejamas su žemdirbyste: „ Jei yra grūdas, yra ir rūgimas, tai bus ir alus“.

Nors Lietuvos teritorija nedidelė, tačiau galime džiaugtis gražiais ežerais, upėmis, upeliais apsuptais miškų ir girių, juose esančia gyvūnija ir augalija. Jau nuo senų laikų visa tai buvo svarbu kaip maitinimosi, įvairių apdarų, namų apyvokos ir kitų reikalingų daiktų gamybai šaltinis. Girios ir miškai – uogų ir grybų šaltinis, upės ir daugelis ežerų aprūpindavo žuvimi ir vėžiais. Jūros pakrantės gyventojai galėjo tenkintis jūros gėrybėmis, kuriomis aprūpindavo ne tik savo šeimas ir gimines, bet ir toliau gyvenančius žmones. Taip plėtojosi maisto prekyba. Lietuvos gyventojai minimi kaip darbštūs ir išmanūs žmonės, pavyzdingi ūkininkai. Niekada netrūkdavo javų, daržovių, uogų, pieno ir medaus. Tautiečiai buvo svetingi, mėgdavo gausiai apkrauti vaišėmis stalus. Dėl to nepastebėtai prigijo gausaus maisto svečiams pateikimo paprotys švenčių ir kitų susiėjimų metu. Taigi, sotūs, kai taika. Gyvulininkystė, javai, daržininkystė – tai nuo neatmenamų laikų sėslios gyvensenos pagrindai. Jų produktai sudarydavo kasdienį maistą, kurio savitumus lemdavo geografinės ir klimatinės sąlygos. Kulinarijos subtilybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Dėl to, dar ir šiandien kartais tenka paragauti „kraujingų dešrų (vėdarų)“, namie rūkytų dešrų, kubile raugtų kopūstų ar kitų kulinarinio paveldo gėrybių.

Nuo senų laikų žmoniją lydėjo įvairus maistas. Žinios apie nuosaikumą, valgymo režimą, bei jo ryšį su sveikata aptariami jau gilioje senovėje. Senais laikais žinios nesklido taip greitai kaip šiais. Literatūra buvo prieinama tik pavieniams pasiturintiems asmenims. Tam tikra visuomenės dalis dėl materialinių išteklių bei finansinių suvaržymų maitinasi pagal principą - kuo daugiau, kuo sočiau - tuo geriau. Liaudies išmintis sako: „ Kaip pasiklosi - taip išsimiegosi “ Mūsų tauta iš senovės pasižymi nepaprastu vaišingumu: per didžiąsias šventes gaspadinės pagamina maisto tiek, kad nuo valgių stalai lūžta“. Ne vienas iš mūsų ko gero esate pasakęs: „akys nori, bet skrandis nepriima“.