Žmogaus kūno proporcijos dailininkų akimis
Straipsnio autorė –
dailininkė Giedrė Bulotaitė Jurkūnienė
Nuo seniausių laikų grožis buvo visiškai susietas su sveikumu: platūs vyro pečiai, išvystyti raumenys ir t.t. – rodė jo „naudingąsias“ medžiotojo ir gynėjo savybes. Ilgi ir tankūs moters plaukai tiko kūdikiui pridengti, ilgos, eiklios kojos gebėjo greitai bėgti, platūs klubai ir sveikos krūtys rodė užtikrintą motinystę, gera klausa ir akys teigė budrumą – tokios buvo moterų „naudingosios“ savybės. Vėliau ištobulėjo ir prisijungė kitokios – išradingumas, gebėjimas gydyti, mokėjimas susivokti pagal dangaus kūnus ir kitokios.
Didieji mąstytojai teigia, kad žmogaus pagrindinės pareigos Žemėje yra dvi:
- biologinė – pratęsti giminę,
- filosofinė – pažinti save.
Šiandien jos abi dažniausiai pamirštamos. Rūpinamės tik valgiu ir malonumais. Nors ir labai tobuliname figūras, bendraujant pasigendame turinio: esame tarsi dailūs tušti indai – netyčia užgavus, skambame neišraiškingai.
Aiškinantis kūno proporcijas yra naudojamas kūno dalių išmatavimų vidurkis. Skirtingų rasių žmonių skiriasi ir kūno proporcijų charakteris. Matuodami kūną, pasirenkame kurią nors kūno dalį, kurią vėliau laikysime mato vienetu. Egzistuojančios įvairios teorijos skiriasi tik pasirinkta kūno dalimi kaip mato vienetu: veido dalimi, galva, koja, rodomuoju pirštu ar viso stuburo ilgiu. Leonardas da Vinčis iš visos eilės kūno matavimų išvesdavo vidurkį. Jis pirmasis mato vienetu pasirinko veidą, kai tuo tarpu Albrechtas Diureris – visą kaukolę nuo smakro iki pakaušio. Prancūzas Rišė naudojo 7,5 galvos ilgio matavimą (lentelė A.a), bet toks matavimas ganėtinai sudėtingas, žymiai paprasčiau kūną matuoti 8 galvomis (lentelė A.b).
Taip matuojant labai aiškūs kiekvienos atkarpos matavimo taškai:
- nuo pakaušio iki smakro,
- nuo smakro iki krūtinės spenelių,
- nuo spenelių iki bambos,
- nuo bambos iki liemens apačios (simfizės),
- nuo liemens apačios iki pusės šlaunikaulio (nuleistos rankos pirštų galiukų),
- nuo pusės šlaunikaulio iki kelių girnelės apačios,
- nuo girnelės apačios iki pusės blauzdikaulio (pusės dvigalvio raumens),
- nuo pusės blauzdikaulio iki žemės.
Matuodami kūno plotį lyginame pečių juostos ir dubens pločius. Kad tiksliau išmatuotume, galvos ilgį dar padaliname į lygias 5 dalis. Tuomet plačiausia pečių linija (tarp deltoidinių raumenų) atitinka vyrų du galvos ilgius ir papildomai dvi mažąsias galvos padalas ( 2d.+2p.= plačiausia pečių juostos dalis). Pavyzdžiui: iš šono žiūrint, krūtinės ląstos arba dubens (gylio) išmatavimai atitinka vienos galvos ilgį ir papildomai vienos mažosios padalos sumą (1d.+1p.= dubens arba krūtinės ląstos gylis) ir t.t.
Moters dubens matmenys turėtų ryškiai skirtis nuo vyrų ir būti platesni už pečių (lentelė D) juostos linijinius matmenis. Visi kiti išmatavimai taip pat yra skirtingi – mažesni, nes moteris proporcingai smulkesnė už vyrą, bet lygiai taip pat jos kūno proporcijos yra matuojamos jos galvos ilgiais ir naudojamos penkios mažosios padalos.
Vaikų proporcijos skiriasi nuo suaugusiųjų. Naujagimio kūno ilgis atitinka 4 galvų (4d.) išmatavimus (A.Diureris).Ypač skiriasi naujagimio ir suaugusio žmogaus galvų išmatavimai proporcingai su jų kūnų ilgiais. Kūdikio galvytė lygi pečių juostai, o kakliukas yra labai trumpas ir atrodo, kad galvytė tiesiog „uždėta“ ant pečių. Kojytės taip pat labai trumpos. Jeigu suaugusio žmogaus liemuo užima maždaug pusę viso kūno ilgio, tai kūdikio kūno vidurys – ties bambyte (lentelės B ir C) .
b – penkių metukų vaikas apie – 100 cm.
d – keturiolikmetis paauglys apie – 168 cm.
Šiais laikais 15 – 16 metų paaugliai yra jau aukštesni negu A.Diurerio laikais, bet matuojant kūno proporcijas naudojamos vis tos pačios taisyklės.
Vyro ir moters kūno proporcijų skirtumai
Lygindami vyro ir moters kūnus matome, kad abiejų juosmuo siauras ir išplatėja tiek į viršų,ir į apačią. Tačiau pečių ir dubens proporcijos skiriasi. Moterų pečiai siauresni, o dubuo platesnis. Vyrų pečiai platesni, bet dubuo siauresnis. Ryškiai skiriasi rankos ir kojos – vyrų raumeningos, o moterų aptakios, turinčios riebalinių sankaupų. Dailininkams visuomet įdomiau piešti apvalesnes moteris ir raumeningesnius vyrus. Tuomet parodomi abiejų lyčių privalumai ir skirtumai: suskaldytos šviesos ir šešėlių žaismu stambios ir raumeningos kūno formos sukuria jėgos, aktyvumo įspūdį, o aptakios, dailios formos, kuriomis švelniai slysta šviesa, – taikią, ramią, jaukią atmosferą. Menininkai piešdami tokius kūnus, jų anatominę išraiškos formą naudoja kaip savo meninę kalbą, norėdami ką nors papasakoti. Tai tos pačios raidės ir sakiniai, kuriuos mes atpažįstame baigę mokyklą: Ž+M+O+G+U+S… Moters kūno formų, judesio, balso ir natūralios odos, plaukų, akių spalvos kalba negali pasakoti to paties, ką pasakoja vyro. Labai įdomu piešti viename popieriaus lakšte abu ir kaip spektaklyje „režisuoti“ pastatymą.
Liesos moterys dažnai visiškai praranda lytiškumą, jų kūno formos „nebekalba“, todėl jos dailininkui mažai patrauklios ir tinka tik vargo ar baigties vaizdavimui. Gamta taip sukūrė, kad gražus yra sveikas – tik toks spinduliuoja gyvybę, meilę, vaisingumą... Visa gyvoji gamta sukurta tuo pačiu sveikumas = gražumui principu. Labai keista: kas* sugalvojo, kad perkarusios nuo bado mergaitės – gražios? Jeigu jau gamta dovanojo galimybę būti moterim = mama, tai ir visi riebaliniai „sandėliukai“ ant kelių, šlaunų, pilvo, krūtų ir sėdmenų yra gražūs, nes privalomi – kad (bado atveju) gimtų kūdikėlis. Ne vienas mokslininkas pastebėjo, kad bado, karo ar ligos išsekintos moterys netekdavo galimybės pastoti. Gamta išmintinga.
Tą patį galime pasakyti apie nutukusį vyrą, tik kitaip: gamta nedovanojo vyrui riebalinių „sandėliukų“, dovanojo jam jėgą (sausą raumenyną) reikalingą savo ir šeimos išgyvenimui. Dėl to jokio grožio dailininkai nemato vyruose su klaidinančią informaciją teikiančia aptakių (moteriškų) kūno formų kalba, tinkančia tik pasyvumo, tingumo ir visokių ydų vaizdavimui. Kaip išsekusioms moterims, taip ir nutukusiems vyrams galime nuspėti sutrikdytą vaisingumo funkciją. Sausas ir liesas yra skirtingos sąvokos vyrų išvaizdai apibūdinti. Liesas vyras yra tuomet, kai smarkiai išryškėja dubens kaulų ir krūtinkaulio reljefas. Jis pradeda atrodyti taip, kaip atrodo mados verslo auka – jaunutė mergaitė (manekenė). Nereikia nieko žinoti apie žmogaus anatomiją ir visai nebesvarbu, kas dailininkui gražu. Kiekvienas vyras ir moteris vien tik iš matymo suvokia kūno siunčiamą pagalbos šauksmą – gelbėkit, žūnu! Sausas vyras dažniausiai turi stiprius ilguosius raumenis, todėl jo kūno kalba sako mums, kad jis lankstus, greitas ir ištvermingas. Toks žmogus labai dažnai būna ir drąsus, nes pasitiki savo kūnu. Galime įtarti, kad jis yra ir protingas, nes kemša į save ne viską, ką „sumedžiojo“, o skirsto maistą valgydamas į kelis kartus per dieną bei, tikriausiai, dalijasi su kitais.
Taip pat kritiškai žiūrime ir į nutukusias moteris – šiuo atveju sutrinka gamtos skirtos funkcijos: nešiojant antsvorį susidėvi sąnariai ir nebėra jėgų išnešioti dar papildomą kūdikio svorį, kamuoja odos iššutimai, pastovi savigrauža ir bloga nuotaika. Visiems aišku, kad tokia moteris mūza menininkui netaps… Netiesa, kad visi storuliai geraširdžiai, o visi liesi – niurzgliai. Nuotaika labai daug priklauso nuo žmogaus išvaizdos, bet turime dar temperamentą ir intelektą, kurie mus gerokai veikia taip pat. Manau, kad patys normaliausi žmonės yra tie, kurie valdo savo charakterį ir reguliuoja savo kūno svorį. Su tokiais žmonėmis žymiai įdomiau bendrauti, nes jau galime kalbėti apie dvasinio lygmens įdomybes.
* Ar tik ne rūbų modeliuotojai, kurie dažniausiai būna ne tradicinės lytinės orientacijos atstovai?
Moters krūtys
Krūtų forma ir dydis priklauso nuo individualių, rasinių ir amžiaus skirtumų. Taisyklingos krūtys yra kūgio formos, išaugusios 90˚ kampu ant krūtinės ląstos, o kampas kinta tik priklausomai nuo krūtų svorio. Didžiausi skirtumai pastebimi žiūrint iš šono į apačią, nes nuo riebalų ir pieno liaukų dydžio išsitempia oda ir krūtų forma labai keičiasi. Lentelėje matomi viršutinės ir apatinės krūtų dalies skirtumai. Visais laikais dailininkai buvo neabejingi šiems skirtumams. Pageidautina, kad krūtų ašys nesudarytų per daug didelio kampo – įsivaizduojamas ašių pratęsimas turėtų susikryžiuoti ties stuburu (lentelė E.1,2,3). Tačiau yra tautų, kurios kaip tik vertina didelį atstumą tarp krūtų. Dažniausiai meno kūriniuose vaizduojamos krūtys mus įtikina, kad gyvus modelius piešiant buvo pasirinktos moterys su ne per daug didelėmis ir nelabai atitolusiomis viena nuo kitos krūtimis. Labiausiai tai pastebime Europos menininkų paveiksluose. Galime kalbėti jau apie krūtų grožio etaloną, nors visuomet turime atsiminti, kad kiekviena kūno dalis turi savo paskirtį ir formulė gražu = funkcionalu galioja ir šiuo atveju. Siaubingai atrodo dailininkams silikoninės krūtys, suardančios švelnią, aptakią natūralią formą. Pasilenkus, gulint ant šono ar nugaros tokios krūtys atrodo karščiuojančios nuo pieno liaukų uždegimo, siaubingai išbrinkusios ir skausmingos ar grubiai suspardytos – kitaip sakant, nesveikos. Moteris tampa iškreipto nesubrendusių vyrų, norinčių ir toliau būti žindukliais, skonio auka. Tokios operacijos jokios sveikatos neprideda, o grožį sudarko. Daugelį amžių gražios krūtys buvo tokios, kurios moteriai stovint ar sėdint tiesiai nesuformuodavo raukšlės po krūtimi. Raukšlė atsiranda natūraliai senstant ir silpnėjant odos elastingumui arba nesaugant krūtų nuo mechaninio poveikio, todėl vien tik iš jų išvaizdos galime nustatyti modelio amžių ar gyvenseną. Per didelės krūtys yra papildomas svoris ir našta, deformuojanti stuburą bei krūtinės ląstą su visais vidaus organais. Eilinio vyro supratimu, mažos krūtys dailininkams dažniausiai yra gražios ir atitinka terminą „pusė citrinos“. Kasdienėje kalboje dažnai vartojama neteisingai suprasta sąvoka aukšta krūtinė. Tokia krūtinė yra ne tuomet, kai ji mechaniškai pakelta (vok. Bűstenhalter - liemenėlė), bet tuomet, kai aukštai išdygusi ir nenudribusi. Specialistai patvirtins, kad nedidelės (dailininkams – gražios) krūtys yra dažniau pieningos kūdikiui gimus negu labai didelės. Tik labai retam dailininkui (vyrukui su „kūdikio“ sindromu) didelės ir nudribusios krūtys yra gražios – tai anomalija, kurią galima sutvarkyti operuojant. Lentelėje (E. 2) parodyti vyro ir moters krūtų vietos skirtumai.
Ką mato dailininkų akys?
Kad labai skiriasi atskirų rasių kūno proporcijos, kurios kiekvienai iš jų suteikia savito įdomumo ir grožio.
Vidutinio ūgio (175 cm) vyrų pečiai lyginant su rankų ir kojų ilgiu – plačiausi. Aukštaūgių (185 – 200 cm) pečiai – siauriausi.
Vienodo ūgio žmonių (vyro ir moters) – moterų kojos proporcingai ilgesnės. Kai vyras yra 10 cm aukštesnis už moterį, tuomet iš pažiūros atrodo jie lygūs.
Tik besilaukiančios kūdikio moters stovėsena yra tiesi (atsilošusi, stuburo linija taisyklinga) ir normali, kitoms reikalingi 4-5 cm kulniukai.
Nutukusiais laikomi tokie žmonės, kurie tiesiai stovėdami ant juosmens iš nugaros pusės turi nors vieną riebalų klostę (lentelė F).
Liesais laikomi tokie žmonės, kai ant krūtinkaulio, šonkaulių, klubų išryškėja kaulų reljefas, o tarpas tarp šlaunų po gakta rodo, kad trūksta riebalų.
Normalūs yra tokie, kurie iki 35-40 metų svorį turi apie 10 kg mažesnį, negu jų ūgis, nuo 40-60 metų – 5 kg mažesnį negu ūgis, ir 60-100 metų amžiaus – svoris ir ūgis lygūs. Bet kuriuo atveju atsižvelgiama į kaulų stambumą.
Vyrai ir moterys dažniausiai paveldi iš savo tėvų priešingos lyties sudėjimo charakteringus ypatumus. Mergaitės – tėvo plokščią dubenį, plačius pečius ir dėl to neturi talijos, o antsvoris kaupiasi ant liemens ir pilvo (pilvinis nutukimas). Tokios moterys subrendusios turi viršutinę kūno dalį galingą, o kelius aštrius ir šlaunis siauras be riebalų bei plokščią užpakalį*. Berniukai – mamos riestą užpakaliuką* ir siaurokus pečius, jiems gresia senstant sukaupti riebalines atsargas ant dubens ir šlaunų. Džiugina tai, kad kita karta paveldi vėl priešingą sudėjimą, ir viskas vėl stoja į savo vietas. Būna šeimų, kuriose daugybė kartų paveldi tik lytims būdingus sudėjimo charakteringumus.
Menininkams visuomet maloniau vaizduoti savo paveiksluose grynuolius, todėl galiūnai ir deivės vaizduojamos tik su savo lytims būdingais kūno ypatumais. Jų idealas – fiziškai ir dvasiškai harmoningas žmogus, kurio vidinis pasaulis spinduliuoja išmintį, dorą ir gerumą.
* Gydytojai vadina sėdyne
Giedrė BJ