Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė,
Medicinos diagnostikos centras
Apetitas – ar tikrai paprasta jį reguliuoti?
Apetitas yra noras valgyti, jis jaučiamas kaip alkio pojūtis. Alkio jausmą turi visi išsivystę gyvūnai, jo tikslas – gauti pakankamai maisto medžiagų ir energijos gyvybei palaikyti. Apetito praradimas vadinamas anoreksija, padidėjęs apetitas vadinamas hiperfagija, polifagija arba bulimija. Apetito reguliavimas ypač daug tiriamas pastaruosius 10 metų, kadangi daugėja ligų, kurios atsiranda dėl pakitusio apetito ir ligų, kurios pačios keičia apetitą. Apetitą reguliuoja be galo daug skirtingų hormonų ir, greičiausiai, yra labai daug dar neatrastų hormonų, kurie irgi prisideda prie alkio – sotumo pojūčio jutimo. Vieni hormonai gaminasi virškinimo trakte (skrandyje, žarnyne), kiti riebaliniame audinyje, treti – smegenyse. Apetitą taip pat įtakoja bioritmai. Emocijos taip pat keičia apetitą. Alkio ir sotumo centrai yra tarpinėse smegenyse, jie ir apdoroja visą gautą informaciją. Žmonės, bandantys sumažinti svorį, neretai susiduria su padidėjusiu apetitu, didesniu nei įprasta alkio pojūčiu, kartais persivalgymais – ir dažniausiai apkaltina save valios stoka. Tik ar tikrai taip paprasta valios pastangomis pakeisti apetitą?
Ar „storėjama nuo oro“?
Labai plačiai paplitusi nuomonė, kad liesi žmonės valgo bet kokį maistą ir daug, bet visvien nenutunka, o nutukę žmonės valgo mažai, bet jų svoris didėja. Dar įdomesnis pasakymas – “storėju nuo oro”. Ši nuomonė yra klaidinga. Kalbant apie maistą ir valgymo įpročius tokie matavimai kaip “daug”, “mažai” , “persivalgau” ir panašiai yra labai subjektyvūs ir neretai toli nuo tikrovės. Pavyzdžiui, sergančios nervine anoreksija, suvalgiusios vieną bananą, vadina tai „persivalgymu“, toks maisto kiekis atrodo labai didelis, tuo tarpu objektyviai vertinant jos valgo labai mažai. Per didelis riebalinio audinio kiekis, susikaupęs kūne, keičia apetitą. Riebalinės ląstelės yra aktyvios, jos gamina ir išskiria įvairias medžiagas, tarp jų ir apetitą reguliuojančias. Nutukę žmonės paprastai nejaučia alkio jausmo, arba jaučia jį pakankamai silpną bei pakankamai ilgai gali būti nevalgę. Tačiau nutukę žmonės daug valgydami sotumo jausmo ilgai nepajunta. Pradėjus valgyti, jiems sunku sustoti, nes sotumo jausmas ateina suvalgius pakankamai daug maisto. Šis momentas, kada nutukęs žmogus apkaltina save valios stoka, kad nesugebėjo susilaikyti ir persivalgė, iš tikrųjų mažai priklauso nuo paties žmogaus. Pavalgius žarnyne gaminasi peptidas YY, kuris nukeliavęs į smegenis duoda “sotumo signalą” – žmogus jaučiasi sotus. Kiek šio hormono pasigamins, priklauso nuo suvalgyto maisto kiekio. Nutukusių žmonių organizme šio hormono gaminasi mažiau, kad pasijaustų sotūs jiems reikia suvalgyti didesnį maisto kiekį. Tai paprasta fiziologija ir, ko gero, sunku įsivaizduoti žmogų, kuriam valios pastangomis pavyktų pagaminti daugiau peptido YY. Kitas svarbus hormonas, dalyvaujantis apetito reguliavime yra grelinas. Jo kiekis kraujyje padidėja tarp valgymų ir sumažėja pavalgius. Beje, nepakankamai miegant, grelino kiekis kraujyje būna didesnis, o leptino (sotumą suteikiančio hormono) – mažesnis, apetitas padidėja, taigi miegas irgi yra svarbus normaliam apetitui.
Kaip maisto ribojimas veikia apetitą?
Vienas iš ilgiau trukusių ir dažnai cituojamų dėl įdomių rezultatų tyrimų apie maisto ribojimo poveikį tiek fizinei tiek emocinei sveikatai buvo 1944 m pradėtas ir visus metus trukęs Minesotos pusinio badavimo eksperimentas. Tyrime dalyvavo 36 fiziškai sveiki ir neturintys psichikos sutrikimų savanoriai. Tyrime buvo 3 fazės: kontrolinė, maisto ribojimo ir mitybos atstatymo. Maisto ribojimo fazė truko 24 savaites ir jų metu savanoriai gaudavo tik pusę savo įprasto maisto kiekio – vidutiniškai 1800 kcal per dieną. Ir labai greitai tyrime dalyvavę asmenys pajuto, kad jų mintys sukasi tik apie maistą, maistas tampa pagrindine pokalbių tema, jie daug laiko praleidžia tiesiog galvodami apie maistą, daugelis jų pradėjo kolekcionuoti patiekalų receptus, o valgymas tapo lėtu ir ypatingu ritualu. Pasikeitė nuotaika – depresiją staiga pkeisdavo pakilumas, po to vėl sekdavo depresija, nenoras bendrauti su kitais. Tapo sunku susikaupti, dirbti įprastu darbus. Daugeliui atsirado persivalgymo priepuoliai. Labai panašiai jaučiasi ir žmonės, besilaikantys dietos. Padidėjusį alkį eksperimento dalyviai jautė dar maždaug 12 savaičių po eksperimento. Vėlesni tyrimai tik patvirtino gautus rezultatus: maždaug 94 proc. žmonių, labai apribojusių savo maitinimąsi, atsiranda persivalgymo priepuoliai.
Kas svarbiau gydant nutukimą? Vaistai ar dienotvarkės keitimas?
Gydant nutukimą svarbiausia yra pakeisti maitinimosi įpročius taip, kad žmogus su maistu gautų mažiau kalorijų. Taip pat žinome, kad maisto ribojimas daugeliui žmonių sukelia persivalgymus. Dauguma dietų, kur siūloma valgyti 700 ar 1000 kcal per dieną, pasmerktos būti nesėkmingomis, nes anksčiau ar vėliau bus persivalgymas. Gydant nutukimą ypatingai svarbu sumažinti kalorijų kiekį būtent tiek, kad svoris mažėtų, bet neišprovokuotų persivalgymų. Ta riba yra kiekvienam žmogui individuali ir priklauso nuo jo bazinės medžiagų apykaitos. Bazinė medžiagų apykaita (BMA) – tai energijos kiekis, kuris reikalingas gyvybei palaikyti – užtikrinti kvėpavimą, širdies darbą, kepenų, inkstų veiklą, bet kuriai organizme vykstančiai reakcijai. BMA paprastai sudaro 75 procentų nesportuojančio žmogaus sunaudojamos energijos. Bazinė medžiagų apykaita yra skirtinga kiekvienam žmogui, kaip ir kiekvieno žmogaus yra skirtingas apetitas. Nutukimo gydyme buvo naudojamas vaistas sotumo jausmui didinti – sibutraminas, deja, visai neseniai uždraustas vartoti Europoje. Kiek anksčiau dėl pavojingų pašalinių poveikių uždrausti ir dar keletas vaistų apetitui mažinti – fenfluraminas (sukelia širdies vožtuvų nepakankamumą), dinitrofenolis (sukelia kataraktą ir neuropatiją), aminoreksas (sukelia plautinę hipertenziją). Vis tik yra būdų, kaip sureguliuoti padidėjusį apetitą – parenkant specialų valgymo režimą, tam tikrus produktus kiekvieno valgymo metu – ir tokiu būdu pasiekiama neblogų rezultatų. Būtent čia (o ne kenčiant alkį) ir reikalingos pastangos – pakeisti savo dienotvarkę taip, kad liktų laiko ir reguliariai pavalgyti, ir pasirūpinti maistu.